"Jei darysi tai, ką visada darei - tu ir gausi tai, ką visada turėjai." - Mark Twain
Taigi, visų pirma noriu padėkoti visiems, kurie skaitot mano blog'ą, rašote man ir motyvuojate mane nesustoti. Nėra nieko geriau už jūsų supratimą ir norą tobulėti.
Šiandien noriu pasidalinti savo požiūriu į tai, kaip atrasti motyvaciją ir valią. Galiu pasakyti, jog nėra žmogaus, kuris neturėtų valios! Jei žmogus teigia, jog neturi valios, tai parodo, kad viskas, ko jam stinga yra noras ir motyvacija. Didžiausias klausimas yra - kaip atrasti motyvaciją ir norą? Kad ir kaip norėčiau Jums padėti įlendant į Jūsų vidų ir iškapstant sielos gelmes, atrasti Jūsų stipriąsias puses, bet tai praktiškai neįmanoma. Manau, jog tai yra darbas su savimi, savo charakteriu, o visą tai reikia lavinti kasdien. Norui atrasti daug darbo nereikia, tiesiog tu arba nori matyti save kitokį, arba ne. Negali mėtytis tame tarpelyje tarp arba, todėl kiekvienas turi turėti svajonių, aiškiai įsivaizduoti save, savo ateitį, nes kaip galima pradėti kažką daryti nežinant, ko nori iš gyvenimo ir kokiu trokšti būti? Pasitelkite fantaziją ir pamąstykite, jog ankščiau ar vėliau bus ta diena, kai žmonės rinksis į Jūsų laidotuves, todėl įsivaizduokite, ką atėję žmonės galvos apie Jus, kaip apie Jus atsilieps, kaip pagerbs ir svarbiausia už ką pagerbs? Juk kiekvienas turime tikslų ir norėtumėm, kad praėjus gyvenimui žmonės įvardintų, kokius tikslus ir troškimus įgyvendinote. Nenoriu nuteikt Jūsų laidotuvėms, atvirkščiai, linkiu atrasti laimę ir laimingai nugyventi visą likusį gyvenimą, tačiau noriu ir įspėti, kad gyvenimas nestovi vietoje, jis bėga taip greitai,kad žvilgtelėjus į tai, kiek jau nugyvenome, o kiek daugelis iš mūsų mažai nuveikėme, bent mane - nukrėčia šiurpas. Šiandien nebuvo mano tikslas Jus nukelti į praeitį, gilius apmąstymus, todėl nenukrypstant į lankas tęsiu temą toliau, nes siekiu Jums perteikti savo mintis, kurios galbūt Jums pravers ateityje. Motyvaciją kiekvienas skirtingai suprantame, jaučiame ir išgyvename. Vieniems motyvacijos šaltinis yra rezultatai, kitiems pagyros, o kiti nežino netgi iš kur atrasti ją. Nemeluosiu, motyvacijos man pačiai dažnai pristinga, aš darau, krentu, vėl stojuos daryti, vėl krentu, bet nepasiduodu. Mane motyvuoja kitų žmonių palaikymas, skatinimas daryti toliau, nepasiduoti. Galbūt man kitaip nei Jums - mane motyvuoja filosofų bei religingų žmonių mintys, frazės. Pasistenkite padaryti bent kelis žingsnius į priekį tikslo link ir stebėkite, kas Jus motyvuoja - galbūt rezultatas, žmonių pagyros, pasididžiavimas savimi ir kt. Sunkiai randantiems motyvaciją siūlau užvesti tikslų knygelę, kurioje žymėtumėte dabartinę savo situaciją, apibūdintumėte su visomis detalėmis tikslą, o kai nepasiseks ir trumpam atitrūksite, užrašykite, kas sukėlė jums suklupimą ir kaip stengsitės lavintis, jog tai nepasikartotų dar kartą. Iš pirmo žvilgsnio Jums atrodo tai kvaila, bet po to suprasite, kad užrašydami viską, tuo pačiu įdedate tai ir į savo suvokimą ir požiūri, nes mintys, kaip ateina, taip ir išeina, o užrašai lieka.
Nepasiduokite, darykite ir tikėkite savimi, nes žmogus unikalus, jis gali viską. Atsispirkite pagundoms ir klausykite vidinio savo balso, nes nėra nieko, kas geriau Jus pažinotų.
Su meile, Greta.
"Laimė nėra kažkas, kas jau yra sukurta. Laimę sukuria mūsų pačių veiksmai"- Dalai Lama
Kaip atrodo gyvenimas žmogaus, kuris praėjo anoreksijos, bulimijos, depresijos epizodus? Ir ar egzistuoja meilė sau po dalykų, kurie buvo visiškai ją sugriovę?
Jau praėjo lygiai metai nuo dienos, kada supratau, jog esu sveikas ir nepriklausomas nuo vaistų, svarstyklių bei ne meilės sau žmogus. Ir tas jausmas yra neapsakomas. Visa ši patirtis mane nežmoniškai pakeitė, nes tapau uždaresnė, atsargesnė, nors ir greičiau susierzinanti, neatrandanti savęs, tačiau be galo mylinti save, savo kūna, veidą, plaukus ir net charakterį, į kurio minusus žvelgiu, kaip į pliusus. Kartais blaškausi tarp to kaip turiu ar noriu atrodyti, ką gyvenime daryti, tačiau pasitelkus senąją patirtį neskubu imtis bet kokios priemonės, o ieškau palankiausios, domiuosi, skaitau, mąstau ir nebebijau žvelgti į save, kaip į gražią asmenybę. Kai pradėjau gydytis nuo anoreksijos - tiesiogine to žodžio prasme nekenčiau savęs. Pradėjus augti svoriui, stovėjau ir žiūrėjau į veidrodį verkdama, nes mačiau atsirandančias strijas, dingstantį tarpelį tarp kojų, stambėjančias rankas, šonkaulių matomumo išnykimą ir niekaip su tuo negalėjau susitaikyti. Apie mėnesį laiko nežiūrėjau į jokį veidrodį, tik į tą mažiuką per kurį galėdavau pasidažyti veidą. Stiprybės sportuoti ir valgyti sveikai neturėjau, nes ją kaupiau psichologiniam savo pasauliui. O baisiausia buvo, kai supratau, kad privalau susitaikyti su tuo, kokia esu ir pirmą kartą atsistojau prieš veidrodį ir nors viduj nekenčiau savo išvaizdos, kartojau sau:"Na, pažiūrėk, kokia graži tavo figūra!" . Ir tai pradėjau daryti kasdien, kol galiausiai pagavau save tai sakant ir nejaučiant melo savo balse. Dar iki dabar jaučiu svorio metimo pasėkmes - sunkiai virškinamas maistas, dažnas apsinuodijimas, nesibaigiantis šaltkrėtis, atsiradusi nauja baimė šalčiui. Lankiausi pas psichologę ir galiu pasakyti, jog net ir pilnai pasveikus vistiek ėjau su didžiuliu noru, nes ten galėdavau atrasti save, pažinti gyliausias savo sielos gelmes, pripažinti tiesą, kurią kartais taip stengiuosi nuslėpti nuo savęs ir kitų. Šiuo metu, kovoju su savimi, nes meilė sau yra tokia neapsakomai didelė, kad net nenoriu pakeisti savo kūno, kiekvienas apvalumas ar net strijos man suteikia laimę. Aš pasitikiu savimi, nebijau nešioti šortukus, nors ir sveriu daugiau nei kada nors esu svėrus ir turiu celiulito, kurio ankščiau neesu turėjus. Supratau, jog pasitikėjimas savimi ir sukuria tą tikrąjį grožį. Jaučiu lyg turiu padėti kitiems, pasidalinti savo skaudžia ir tuo pačiu malonia patirtimi, todėl vis dar skatinu rašyti man privačiai į instagram'ą ar facebook'ą, padėsiu su mitybos planais, sportu ir pasitikėjimu savimi, kadangi po šių įvykių daug domėjausi, ugdžiau save ir lepinau savo sielą, todėl neabejoju, kad galiu Jums padėti. Dažnai girdžiu:"Kas tau negerai, negalima šitiek didžiuotis savimi?", o aš su šypsena atsakau:" Mylėsi save ir pasaulis nušvis įvairiausiomis spalvomis." Nestatykite savęs į rėmus, klausykite vidinio balso, nes jis vienintelis žino, kaip turi atrodyti ir koks būti, o nustatyti grožio standartai yra tik visuomenės nustatyta sistema, kurios dėka klęsti verslas, merginos perkasi tabletes svoriui mesti, siekia atrodyti, kaip modeliai ir kt. Todėl kurkites savo idealius išvaizdos modelius, nes niekas negyvens Jūsų kailyje ir tik jūs žinote, kaip elgdamasis turi jaustis laimingu. Patyrus savo kailiu supratau, kad valios mes turime visi, tereikia atrasti savo motyvacijos šaltinį ir priimtinu būdu susikurti savo gyvenimą. Mylėdami save - jau esate kelyje! Būkite laimingi!
(Atleiskit už prastos kokybės post'ą, bet niekada neesu rašiusi per mobilųjį blogo įrašo.)
