Gyvenimas po anoreksijos arba meilė sau
"Laimė nėra kažkas, kas jau yra sukurta. Laimę sukuria mūsų pačių veiksmai"- Dalai Lama
Kaip atrodo gyvenimas žmogaus, kuris praėjo anoreksijos, bulimijos, depresijos epizodus? Ir ar egzistuoja meilė sau po dalykų, kurie buvo visiškai ją sugriovę?
Jau praėjo lygiai metai nuo dienos, kada supratau, jog esu sveikas ir nepriklausomas nuo vaistų, svarstyklių bei ne meilės sau žmogus. Ir tas jausmas yra neapsakomas. Visa ši patirtis mane nežmoniškai pakeitė, nes tapau uždaresnė, atsargesnė, nors ir greičiau susierzinanti, neatrandanti savęs, tačiau be galo mylinti save, savo kūna, veidą, plaukus ir net charakterį, į kurio minusus žvelgiu, kaip į pliusus. Kartais blaškausi tarp to kaip turiu ar noriu atrodyti, ką gyvenime daryti, tačiau pasitelkus senąją patirtį neskubu imtis bet kokios priemonės, o ieškau palankiausios, domiuosi, skaitau, mąstau ir nebebijau žvelgti į save, kaip į gražią asmenybę. Kai pradėjau gydytis nuo anoreksijos - tiesiogine to žodžio prasme nekenčiau savęs. Pradėjus augti svoriui, stovėjau ir žiūrėjau į veidrodį verkdama, nes mačiau atsirandančias strijas, dingstantį tarpelį tarp kojų, stambėjančias rankas, šonkaulių matomumo išnykimą ir niekaip su tuo negalėjau susitaikyti. Apie mėnesį laiko nežiūrėjau į jokį veidrodį, tik į tą mažiuką per kurį galėdavau pasidažyti veidą. Stiprybės sportuoti ir valgyti sveikai neturėjau, nes ją kaupiau psichologiniam savo pasauliui. O baisiausia buvo, kai supratau, kad privalau susitaikyti su tuo, kokia esu ir pirmą kartą atsistojau prieš veidrodį ir nors viduj nekenčiau savo išvaizdos, kartojau sau:"Na, pažiūrėk, kokia graži tavo figūra!" . Ir tai pradėjau daryti kasdien, kol galiausiai pagavau save tai sakant ir nejaučiant melo savo balse. Dar iki dabar jaučiu svorio metimo pasėkmes - sunkiai virškinamas maistas, dažnas apsinuodijimas, nesibaigiantis šaltkrėtis, atsiradusi nauja baimė šalčiui. Lankiausi pas psichologę ir galiu pasakyti, jog net ir pilnai pasveikus vistiek ėjau su didžiuliu noru, nes ten galėdavau atrasti save, pažinti gyliausias savo sielos gelmes, pripažinti tiesą, kurią kartais taip stengiuosi nuslėpti nuo savęs ir kitų. Šiuo metu, kovoju su savimi, nes meilė sau yra tokia neapsakomai didelė, kad net nenoriu pakeisti savo kūno, kiekvienas apvalumas ar net strijos man suteikia laimę. Aš pasitikiu savimi, nebijau nešioti šortukus, nors ir sveriu daugiau nei kada nors esu svėrus ir turiu celiulito, kurio ankščiau neesu turėjus. Supratau, jog pasitikėjimas savimi ir sukuria tą tikrąjį grožį. Jaučiu lyg turiu padėti kitiems, pasidalinti savo skaudžia ir tuo pačiu malonia patirtimi, todėl vis dar skatinu rašyti man privačiai į instagram'ą ar facebook'ą, padėsiu su mitybos planais, sportu ir pasitikėjimu savimi, kadangi po šių įvykių daug domėjausi, ugdžiau save ir lepinau savo sielą, todėl neabejoju, kad galiu Jums padėti. Dažnai girdžiu:"Kas tau negerai, negalima šitiek didžiuotis savimi?", o aš su šypsena atsakau:" Mylėsi save ir pasaulis nušvis įvairiausiomis spalvomis." Nestatykite savęs į rėmus, klausykite vidinio balso, nes jis vienintelis žino, kaip turi atrodyti ir koks būti, o nustatyti grožio standartai yra tik visuomenės nustatyta sistema, kurios dėka klęsti verslas, merginos perkasi tabletes svoriui mesti, siekia atrodyti, kaip modeliai ir kt. Todėl kurkites savo idealius išvaizdos modelius, nes niekas negyvens Jūsų kailyje ir tik jūs žinote, kaip elgdamasis turi jaustis laimingu. Patyrus savo kailiu supratau, kad valios mes turime visi, tereikia atrasti savo motyvacijos šaltinį ir priimtinu būdu susikurti savo gyvenimą. Mylėdami save - jau esate kelyje! Būkite laimingi!
(Atleiskit už prastos kokybės post'ą, bet niekada neesu rašiusi per mobilųjį blogo įrašo.)
0 komentarai (-ų)