Kaip ir kiekvienais metais 2016 metų gruodžio gale užsibrėžiau tikslą - sutelkti dėmesį nebe į save, o į visą mane supančią aplinką, kadangi visa aplinka ir daro didžiausią įtaką mūsų mąstymui, gyvenimo būdui ir nuotaikai. Sakoma, kad kaip pasitiksi Naujuosius, tokie ir bus likę metai. Mano Naujieji buvo audringi. Iš dalies galiu teigti, jog mano visi metai iki pat šiandienos vakaro buvo itin audringi, bet iš kitos pusės Naujieji praėjo linksmai, o visi likę metai buvo kupini ne tik džiaugsmo, bet ir liūdesio, ašarų, praradimų, atradimų ir kt. 

   Sausio mėnesis buvo lyg repeticija, pasiruošimas prieš tikrus gyvenimo iššūkius. Susipažinau su naujais žmonėmis, kurie neišliko mano gyvenime , tačiau paliko didžiulę žymę. Galiu drąsiai sakyti, kad nebuvau pažinusi gyvenimo, nežinojau, kaip gyventi, džiaugtis, turėjau visai kitas moralines vertybes, nuostatas. Galbūt vyresnis protas leido man susipažinti su nebe vaikų pasauliu ir atrasti save iš naujo. Naujos pažintys pradėjo formuoti naujus požiūrius ir nuo šio mėnesio prasidėjo kelio į aplinkos pažinimą pradžia. 

   Vasario mėnesį pamečiau kelią ir patekau atgal į užburtą ratą. Kasdien buvau tikinima, kad pasikeičiau, kad tai nesu aš, kad nesielgčiau taip, kad paskui gailėsiuosi ir žinot? Mane įtikino. Nutraukiau savo kelionę ir grįžau atgal į praeitį. Prisipažinsiu, kad tai buvo metas, kada jaučiau, kad grįžtu atgal į depresijos metą, nes tai buvo gyvenimas kūne, kuris kovoja už išlikimą su mintis, kurios kasdieną žudo. Buvo be galo sunku, nes sprendžiau dilemą: ar klausyti kitų, ar klausyti savęs? Aplinkiniai buvo stipresni nei aš ir paėmė viršų, kadangi visą gyvenimą kitus mylėjau labiau nei save ir žinojau, kad jei prireiktų, paaukočiau ir gyvybę dėl kito gerovės. Aš nebuvau nei savimi, nei išvis kažkuom. Aš tiesiog gyvenau be šypsenos ir galvojau, kad taip privalo būti, nes kitos išeities nėra. 

   Kovo mėnesį supratau, kad nuo pat metų pradžios tiek rūpinausi kitais, jog pamiršau savo sveikatą. Dėjau didžiules pastangas, jog suteikti žmogui jėgų atsigauti, gyvenau užsidėjus rožinius akinius, kaltindama dėl visko save. Kasdienė sąžinės graužatis, jog nepadariau visko, kad aplink esantys žmonės būtų laimingi, rūpestis dėl šalia esančio asmens, perdėtas tikėjimas gerumu, nuoširdumu, kitų žmonių ašaromis ir noras būti angelu sargu tragiškai paveikė mano sveikatą. Mane pradėjo kamuoti tokie baisūs galvos skausmai, kad nebepadėjo nei vaistai, nei miegas. Skausmas buvo toks veriantis, kad alpdavau, vemdavau ir kiekvieno skausmo metu galvodavau, kad mirsiu. Greičiausiai visus šiuos skausmus iššaukė nervai, tačiau visą tai įvertinu tik dabar, nes jie mane kamuoja iki dabar. Visi mano artimiausi žmonės puikiai žino, kaip tai trugdo mano veiklą. Skųstis nenoriu, nes tikslas tikrai ne toks. Kad nepamirščiau vėliau, paminėsiu dabar. Jokia meilė, joks gerumas, noras būti geriausiu, jokie pinigai ir absoliučiai niekas nėra svarbiau nei sveikata. Neturėsi sveikatos, daugiau niekas ir nebebus aktualu, nes jokia meilė, draugai ar pinigai nepajėgs jos sugrąžinti, kai ji bus nepataisomai sugadinta. 

    Balandis ir gegužė buvo "nuostabūs", nes gyvenau svajonėse, nematydama realybės. Galvojau, kad po ilgo lietaus atėjo saulutė į mano gyvenimą. Kiekviena diena atrodė vis gražesnė. Kūriau naujus planus, dėliojausi vasaros planus ir jaučiausi laiminga. 18-ąjį gimtadienį praleidau ligoninėj, o likusią dalį itin ramiai, nes man nereikėjo krūvos draugų, užteko ir vieno. Juokinga, bet tie vadinamieji laimingieji mėnesiai buvo tik iliuzija.

   Birželio ir liepos mėnesį praleidau Anglijoje. Tai buvo laikas, kai supratau, kad nėra nieko brangiau už šeimą ir sveikatą. Tai tapo mano pagrindinėmis vertybėmis. Išmokau geriausių pamokų, pamačiau kitą kultūrą, kitus žmones, praplėčiau savo kalbos žinias, turėjau patį nuostabiausią laiką su savo sūnėnu. Žinot, kai vaikiškas juokas, nuoširdumas padeda tau pamiršti visas problemas ir tada viskas gyvenime atrodo gražu? Nei sekundės nesigailiu, kad skyriau dėmesį savo šeimai, galbūt paaukojau savo linksmybių laiką, tačiau jį pakeičiau daug turtingesniu. Net ir pati nejausdama, aš vykdžiau savo tikslą - pakeičiau aplinką tam, kad pasikeisčiau pati. Nesigailiu dėl savo pagalbos skirtos šeimai, bet gailiuosi dėl pagalbos, kurią skyriau asmeniui, kuris iš tikrųjų labai akivaizdžiai išnaudojo gerumą, nesuteikdamas jo atgal. Nemėgstu kalbėti apie save sakydama, kad mano širdis gera, bet galbūt po visų šių metų įvykių, turiu išdrįsti pripažinti sau ir kitiems tai garsiai. Žmogus, kurio širdis yra gera, visada matys gerumą ir kituose, tikės ir pasitikės jais. Tai buvo mano klaida. Žinoma, gėris grįžta gėriu, tačiau perdėtas pasitikėjimas ir tikėjimasis rasti kitame, tai ką pati savyje nešioju, atnešė didžiulį pažeminimą, ašaras, skausmą, dugno pasiekimą ir pačius negatyviausius jausmus.
   Rugpjūčio gale mano iliuzijos išsisklaidė ir teko susidurti su realybe grįžus į Lietuvą. Tik grįžus vis dar buvau kupina tikėjimo ir vilties. Ir vėl klydau, nes tai buvo skirta ne tam asmeniui. Pavargau dėti pastangas į viską ir nei pusės tiek negauti atgal. Vieną lemtingą dieną pažinau smarkų pažeminimą žmogaus, kuris kadaise man buvo svarbus ir vis dėl to ėjau pirmyn, įsitikinau, kad galiu laisvai pasirinkti savo likimą. Pasirinkau praleisti likusią vasaros dalį įsimintinai. Užmezgiau senus ryšius ir vėl, užmezgiau naujus ryšius. Tuo momentu jau žinojau, kas laukia manęs, nes kad ir naiviai daugeliui skamba tokie dalykai, bet buvau pas būrėją. Ji man išpranašavo viską, kas įvyko mano gyvenime ir kas dar įvyks. Išpranašavo netgi būsimo vyro plaukų spalvą, zodiako ženklą, akių spalvą, nors tada net minties neturėjau, kad likimas šitaip pakreips bures. Šis mėnuo buvo įspūdingas. Įveikiau savo baimes, laiką praleidau linksmai, kaip ir priklauso jaunam žmogui, bet tuo pačiu neatsisakiau ir užsiėmimų, kurie ugdo mane, kaip asmenybę.
   Rugsėjis.. vėl atėjo ruduo į gyvenimą ir į mano širdį. Ir vėl veikiama aplinkinių nuomonės, neteisingų skatinimų, noro padėti ir būti gera visiems atsisakiau savęs ir grįžau atgal į užburtą ratą, kuris jau žlugdė mane tiesiogine to žodžio prasme. Buvo didžiulė kova tiek viduje, tiek išorėje, nes žinojau, kad aš pasikeičiau ir esama situacija yra nebepalanki man. Sėdėjau užsidariusi komforto zonoje, kol pagaliau net mėnesiui neprabėgus sugniaužiau kumščius ir pasakiau, kad aš esu savo likimo kalvė ir nesvarbu, kad mane žmonės norės nulinčiuoti, aš atsisakysiu visko, prarasiu viską, bet nebesedėsiu toje vietoje, kur visą negatyvą sugeriu kaip kempinė, kur jaučiuosi, kaip pelė užspausta į kampą ir kur nebesijaučiu laiminga. Supratau, kad kartais laikyti yra daug skaudžiau nei paleisti. Aš pasirinkau ir atverčiau naują lapą savo gyvenime.
   Spalis. Tai mėnesis, kai kojomis jaučiau dugną. Turbūt pats šlykščiausias jausmas yra suprasti, kad visas gyvenimas buvo melas. Privalėjau mesti į žemę rožinius akinius ir atsimerkti, nes tai, ką man teko sužinoti realiai sužlugdė mane. Kai atiduodi visą save, o iš tikrųjų tau už nugaros vyksta patys nemaloniausi dalykai, tiesiog , nebelieka nieko. Jokio tikėjimo, meilės, supratimo, gerumo, nuoširdumo. Užsidėjau didelę kaukę. Ir geriausias būdas nesudaužyti vėl savo širdies, buvo apsimesti, kad tokios neturiu. Manau, kad daugelis iš jūsų, kas bendravote tuo laiku su manimi, jautėte, kad nesu tokia pati kaip visada, kai kurie išvis šaukė man į veidą, kad esu bejausmis robotas ir nuoširdžiai Jūsų atsiprašau, nes tikrai neturėjau visiems atsukti nugarą, tačiau tuo metu man tai atrodė teisingiausia. Ir tada supratau, kad draugystės ilgis neparodo, kiek žmogus tau ištikimas. Tu gali žmogų pažinoti ir 5 metus, bet kartais tas, kurį pažįsti 5 mėnesius yra daug kartų ištikimesnis draugas nei anas. Daugeliui dažnai meluodavau, kad esu užsiėmus. Aš buvau užsiėmusi juodom mintim, negatyvumu ir žiūrėjimu į lubas, nes visas vidus degė. Nebepajėgiau valgyti. Kai atrodė, kad nieko blogiau negali būti, praradau savo katiną. Jis buvo vienintelis, kuris praleido visą laiką šalia, kai man buvo sunkiausia, kai grįžus namo nusiimdavau kaukę ir užsidarydavau kambarį. Tuo momentu aš norėjau save prakeikti už tai, kad užsikrovusi kitom problemom, pamiršau, kas yra šalia manęs.
   Lapkritį aš pradėjau gyti. Tą gyjimą paskatino naujas žmogus mano gyvenime, kuris man apvertė viską 360 laipsnių kampu. Sutikau sau artimą sielą, kuri taip pat išgyveno nerealiai sunkų laikotarpį. Galbūt tai buvo lemta, nes gydydamą šį žmogų, būdama šalia, patardama, net nejausdama aš pati gydžiau ir save. Viską, ką sakiau jam, panaudojau sau. Supratau, kad kiekvienas traukia prie savęs panašaus būdo ir mąstymo žmones, ir savo ruožtu yra traukiamas prie panašių žmonių. Ir kai nieko nebeturėjau, ko prarasti - gavau viską.
   Gruodžio mėnesis buvo nuostabiausias mano gyvenime. Aš atgimiau iš naujo. Gyvenimas prieš padarydamas žmogų laimingu, pirma, padaro jį stipriu. Aš tapau pakankamai stipri pati atlaikyti vėtras ir dar uždengti kitus nuo jos. Atradau nuostabiausią žmogų, kuris kiekvieną dieną daro ypatingą. Jis padėjo man patikėti iš naujo gerumu, meile, viltim, nuoširdumu. Turėjau pačias gražiausias šventes per visą savo gyvenimą ir tai tik dėka žmonių, kurie dabar mano gyvenime yra patys svarbiausi ir brangiausi. Turėjau vos vieną draugą, bent tik jį tokiu ir laikiau, bet įsileidau į savo gyvenimą naujas asmenybes ir net pati nepastebėjau, kaip aš prisirišau prie jų. Būna visko, o mano sveikatai vis dar reikia atsigavimo, nes naktimis nemiegu, kankina panikos priepuoliai, persivalgymai, tačiau net ir tai netrugdo man drąsiai pasakyti - ESU PATI LAIMINGIAUSIA. Ir pagaliau, pagaliau, pagaliau, pagaaaliau galiu pasakoti savo istoriją be ašarų, nes aš tai jau praėjau, aš sugyjau. Esu tokia, kokia visada ir svajojau būti.

Ir padarius ilgą ilgą 12 mėnesių apžvalgą noriu trumpai pridurti. Nebijokite pasirinkti kitą takelį, kuris galbūt bus pilnas audrų, tačiau jo gale rasite laimės puodą. Bet kokios užsiveriančios durys kažkur atveria naujas, o kiekviena pabaiga žengia koja kojon su nauja pradžia. Kaip sakoma, ne viskas auksas, kas auksu žiba. Kartais reikia apsižvalgyti aplinkui, nusiimti akinius ir nebijoti žvelgti realybėj į akis. Ji nėra baisi, o atvirkščiai kupina naujų staigmenų, kelionių ir ji visada bus linkus atnešti džiaugsmą mums. Už laimę reikia kovoti, nes ji ateina pas tuos, kurie įrodo, kad yra to verti. Brėžkitės naujus tikslus, skleiskite pozityvumą, rinkitės tai, kas kelia jums džiaugsmą, nes žmonės, kurie jus myli niekada nepaprašys jūsų rinktis to, kas atneša laimę jiems, o jums ašaras. Ir prisiminkit, kad kai kuriuos žmones suveda likimas, o kitų neišlaikysi net ir su antrankiais surakinus. Likimo žmonės visada yra netoliese. Ir nesvarbu, kur jie yra. Nesvarbu, kur jie keliauja. Vieną dieną jie susitinka. Ir štai kaip veikia gyvenimas. Ačiū VISIEMS už 2017 metus. Ačiū visiems, nes tik jūsų dėka esu tai, kas dabar esu. AČIŪ.