Anoreksijos sunkumai arba kaip buvau susigadinus gyvenimą

Wrote by gretagra trečiadienis, rugpjūčio 26, 2015 7 Comments

Laabas visiems !

Senai rašiau savo blog'ą ir užvaldė mane šioks toks įkvėpimas padėt merginoms ir papasakot visus sunkumus apie anoreksiją ir dietų laikymąsi. Visą šį sunkų kelią praėjau, daug iškentėjau, pilnai nepasveikau, bet manau bandydama padėt merginoms, padėsiu tuo pačiu ir sau.

Kas sekate mane facebook'e ar instagram'e turbūt prisimenat metų pradžioje mano svorio metimo postus. Viskas prasidėjo nuo žalios arbatos ir ryžių trapučių dietos. Kiek prisimenu ilgai kankinausi ties šiuo dalyku. Vėliau pradėjau skaičiuot kalorijas, ne daugiau 300 kcal per dieną, o vėliau 500 kcal per dieną. Sverdavaus kiekvieną rytą. Pamenu kokia laiminga būdavau, kai pamatydavau kiek svorio numečiau. Lyg ir nostalgija apima prisiminus tą jausmą, bet dabar vis logiškiau mąstau, juk koks gyvenimas, kai tavo laimė priklauso nuo to kiek svorio tu numetei. Pradžioje aš švytėjau, vaikščiodavau laiminga, fotkindavaus ir džiaugdavaus savo rezultatais. Sportuodavau kasdien ir vis daugiau. Tačiau su laiku vis labiau pajausdavau tuščią savo skrandį. Kai draugai ir klasiokai paklausdavo iš kur pas mane tiek valios, vis kaldavau jiems į galvą, kad čia labai lengva ir šalutinio poveikio nėra. Vieni tikėdavo, kiti ne. Vienas iš didžiausių tuščio skrandžio minusų pasireiškė mano nuotaikų kaitoje. Pradėjau labai pyktis su savo draugu. Buvau irzli, nepatenkinta, dažnai verkdavau. Aplinkiniai pradėjo šnekėt, kad atrodau kaip berniukas arba kaip giltinė. Savo nagus visada turėdavau lakuotis, nes jie būdavo mėlyni, praradę savo spalvą. Renkdavausi labai labai storai, nes net šiltoj patalpoj jausdavau šaltį, rankos būdavo ledinės. Bet aš toliau mečiau svorį. Per tris mėnesius, o gal net mažiau, numečiau nuo 58 kg iki 49kg. Prieš metant svorį mokytis man buvo labai lengva, tačiau kai mečiau svorį daug skaitydavau apie lieknėjimą, ieškodavau mažiausiai kalorijų turinčių receptų, o vakarais vietoj poilsio rinkdavausi sportą. Atsisakiau draugų, nes su jais susitikus, jie mane versdavo valgyti ir dažniausiai dėl to pykdavomės arba būdavo labai sunku matyti kaip jie valgo tą skanų kaloringą maistą. Vieną dieną pradėjau skaityti apie anoreksijos požymius, kurie mane visiškai atitiko. Nusprendžiau sustoti. Baisiausia buvo tai, kad buvau nepasotinama. Valgydavau tol, kol supykindavo, nors net tada nesijausdavau soti. Po pavalgymo kankindavo kaltės jausmas. Kad ir kaip gėda pasakyti, tačiau susirgau bulimija ir maistą nusprendžiau paprasčiausiai išvemti. Tada pradėjau valgyti du obuolius į dieną ir kelias pasukų varškytes. Daug sportavau. Tuo metu svėriau 52 kg ir laikiau save labai stora. Persivalgyt sau neleisdavau, o jei taip atsitikdavo maistą išvemdavau. Pradėjau galvot, kad aš stora, kad neverta gyventi, daug verkdavau. Nuėjau pas gydytojus, psichologus ir t. t. Jie labai išsigando dėl manęs, paguldė į ligoninę. Ten nustatė jog sirgau anoreksija ir bulimija. Po ligoninės nustojau mesti svorį, tuomet ir tėvai, ir aplinkiniai mane stebėjo, todėl net neišeidavo nuslėpt, kad valgiau. Atrodė viskas tobula, aš valgiau, gyvenau, retkarčiais galvodavau, kad stora, tačiau maniau, kad pasveikau. Ne. Taip nebuvo. Man pasireiškė šalutinis poveikis. Pradėjo kristi plaukai. Kuokštais. Sumažėjo jų apimtis. Po akim atsirado juodi ratilai, oda pleiskanojo, nieks nebepadėjo. Suvalgius maistą iškart pradėdavo pykinti. Prasidėjo stiprūs skrandžio ir pilvo spazmai. O blogiausia : susirgau depresija. Pradėjau gerti antidepresantus. Visko buvo asmeniniame gyvenime, ko daugiau neviešinsiu. Buvo daug blogų nutikimų, tačiau su laiku aš pradėjau džiaugtis gyvenimu. Mano nervai šiek tiek sutrikę, aš greit susinervuoju, esu šiek tiek atsiskyrus, sunkiai bendrauju, tačiau stengiuos sugrįžti į gyvenimą. Lankausi pas gydytojus, nors nebeesu viena iš lieknųjų, tačiau vis žiūrėdama į veidrodį mintyse giriu savo figūrą. Dabar mano laimė nebepriklauso nuo mano svorio.

Aš pabėgau kuo tolyn nuo anoreksijos ir tai nebuvo lengva. Nustok laukti tobulos ateities momento kada būsi pasiruošęs atsistatyti. Pradėk dabar. Nėra tobulo atsistatymo, tobulo maisto plano, tobulo svorio priaugimo. Tu privalai valgyti, nors ir kartais atrodo, kad priaugsi iki begalybės, bet tai netiesa. Leisdamas sau gyti, tu jau esi kelyje. Valgydama šokoladą jausk ne kaltę, o galvok kaip tavo smegenys ir organizmas tau dėkoja. Mes gyvename amžiuje, kuriame lieknos moterys yra grožio standartas. NE. Taip yra neteisinga. Tikra moteris turi turėti apvalumus, krūtinę, užpakaliuką, klubus, netgi celiulito. Ir tai patinka vyrams. Tikriems vyrams. Nesmerkiu moterų, kurios nuo prigimties plonos, juk nepasirinksi savo medžiagų apykaitos, tačiau mesti svorį, kad taptum liekna, it modelis iš žurnalo viršelio... Kam to reikia? Vyrams patinka moterys su kuriomis galima nueiti į restoraną skaniai pavalgyti, o ne nuolat klausyti kalbų apie tai kokia ji stora. O galų gale, juk sveikata svarbesnė už betkokius grožio standartus. Mes turime valgyti daug, sveikai, be kalorijų mes neišgyvensim... Kalorijos yra mūsų energijos šaltinis, kaip baterija mūsų telefonams arba saulė augalams. Mūsų visuomenė per mažai kreipia dėmesį į šias ligas. Per daug skatina joms didėti rodant "tobulas lieknas moteris" arba straipsniais kaip numesti svorio per kelias dienas. Apie tai turėtų būt daugiau šnekama. Daugiau kreipiama į tai dėmesį. Turėtų būti organizacijos, padedančios merginoms gyti nuo valgymo sutrikimų. Aš turiu tokį slaptą tikslą. Ir neabejoju, kad jį įgyvendinsiu.

Tu gali būti sveika nebūtinai atrodant lyg bikini fitneso modelis, moterys kurios taip atrodo, nevisada yra sveikos.

Merginos, kurios jaučiatės blogai, turite valgymo sutrikimų, sergate depresija ar norite tiesiog pasikalbėti, visada lauksiu Jūsų žinučių. Jos nebus viešinamos, o kartu galėsime stengtis tobulėti arba gyti.